Kiekviena šeima ir kiekviena tauta turi savo istoriją bei tradicijas – Šiaulių menų mokykla nėra išimtis.
Šiaulių menų mokykla nėra išimtis. Nuo 2019 m. birželio 27 d. Šiaulių moksleivių namai tapo Šiaulių menų mokykla, tačiau mūsų kelionė prasidėjo dar 1955 m. rugsėjo 1 d. Tai buvo metas, kai atsivėrėme duris kūrybingam vaikų pasauliui. Pirmieji būreliai – choreografija, drama, piešimas, darbščiųjų rankų, jaunųjų technikų ir kiti – buvo sukurti vaikams, kad jie galėtų ne tik mokytis, bet ir rasti savo pašaukimą, augti, kurti ir tobulėti.
Kontrastinga Aušros alėjos 52-ojo namo istorija …
Retrospektyvinėje kelionėje po Šiaulių Aušros alėją šįkart bus prisiminta penktojo šios gatvės pastato istorija. Didždvario rūmų ir miesto parko kaimynystėje 6-ąjį dešimtmetį stovintis dviejų aukštų namas šiandien pažymėtas 52-uoju numeriu. Tarpukariu jame veikė restoranas, Karininką ramovė, sovietmečiu – Pionierių ir moksleivių rūmai, po nepriklausomybės atkūrimo – Moksleivių namai, kurie nuo 2019 m. tapo Šiaulių menų mokykla.
Surinkti ir tiksliai atkurti statinių istoriją nėra paprasta: rasta ir publikuota informacija vėliau gali paaiškėti esanti netiksli ar klaidinga, kai kurių detalių ar faktų patikrai reikia skirti daugiau laiko, todėl jos lieka nutylėtos ar pateikiama tik menka užuomina. Rengiant šias publikacijas nepakanka tik Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos fonduose saugomų dokumentų. Informacijos ieškoma Šiaulių regioniniame valstybės archyve, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, konsultuojamasi su šiauliečiu advokatu ir kultūrologu Jonu Nekrašiumi, šįkart pagalbos kreiptasi j Šiaulių menų mokyklą, miesto kolekcininką Petrą Kaminską, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo skyrių.
Restoranas „Rambynas“
Tarpukary statytas dviejų aukštų privatus mūrinis namas su balkonu j gatvę buvo pažymėtas 52A numeriu. Statybų data galėtų būti 1933-1934 metai, kai Aušros alėjoje vietoj nugriautų lūšnų jau buvo statomi nauji (dažniausiai mūriniai) namai. Apie pirmąjį namo savininką informacija paskelbta 1934 m- miesto laikraštyje: „Kaip žinia, buvęs ilgametis Šiaulių gelžk. stoties bufeto sąvinkas, p. Petrauskas pasistatydino Aušros alėjoje, prie pat miesto sodo, namus ir čia įrengė modernišką restoraną, pavadinęs gražiu lietuvišku vardu „Rambynas“. Nors patalpos ir ne visai dar užbaigtos, bet jau ir dabar malonu čia pabuvoti“ (Šiaulių žinios 1934, rugpj. 12, p. 1). Rugsėjo mėnesį minėtame laikraštyje jau pasirodė ir pirmosios restorano reklamos, kurios kartojamos iki metų pabaigos.
Ne kartų skelbtoje „Rambyno“ kronikoje informuota apie restorane pasirodančius atlikėjus (koncertavo ir Pupų Dėdė), atliekamą muziką, veikiantį biliardą.
Rugsėjo 30 dienos numeryje išspausdintas restoranui skirtas eilėraštis, lapkričio 4 dieną – iliustracija su besilinksminančiais lankytojais. Tuo pačiu metu dialogo forma sukurta reklama (pradžioje pavadinta „Kodėl Nikodimas linksmas?“, kituose numeriuose – „Rambyne“ linksma… „Rambyne“ miela…“) pasirodė Šiaulių laikraštyje „įdomus mūsų momentas“.
Restoranas „Rambynas“ minimas 1935 m- Šiaulių karinės įgulos viršininko pulkininko Andriaus Butkevičiaus (Butkūno) pasirašytame įsakyme, skelbiančiame maitinimo ir nakvynės įstaigas, kuriose galėjo lankytis karininkai. Tai patvirtina, kad „Rambynas“ buvo geriausių miesto restoranų sąraše (Strelcovas 2012, 53). Restorane veikė telefono ryšys, todėl savininkas Juozas Petrauskas ir įstaigos adresas įtraukti į 1935 ir 1936 m. „Lietuvos telefono abonentų sąrašų“ knygas.
Šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijoje saugomas Aušros alėjos atvirlaiškis, kuriame įamžintas ir restoranas „Rambynas“. Padidintame vaizde po balkonu įžiūrimas žodžio baigmuo -auskas turbūt išduoda savininko J. Petrausko pavardę. Dešinėje pusėje prie namo kampo kabo biliardo reklama. Nėra abejonių, kad tai 1936-ųjų vasara. Prie restorano tvoros stovinčioje skelbimų lentoje įžiūrimos kanklininkų koncerto ir Kaune įkurto Stasio Ušinsko „Marionečių teatro“ spektaklio „Silvestras Dūdelė“ afišos. Apie liepos 26 dieną koncertavusius kanklininkus buvo pranešta laikraštyje „įdomus mūsų momentas“ (1936, rugpj. 2, p. 3), o spektaklis „Silvestras Dūdelė“ įvairiose Lietuvos vietovėse buvo rodomas tik 1936 m. vasarą (Krantai 2018, nr. 4, p. 67).
1936 m. rudenį „įdomus mūsų momentas“ paskelbė trumpą žinutę: „Rambynas“ nuo rugsėjo 1 d. oficialiai užsidarė. Teko patirti, kad tose patalpose būsianti romovė“ (1936, rūgs. 21, p. 4).
Šiaulių įgulos karininkų ramovė ir naujasis pastato savininkas
1936 m. rugpjūtį minėtame leidinyje buvo pasirodžiusi trumpa žinutė, skelbianti, kad steigiamoje Šiaulių įgulos karininkų ramovėje bus išnuomojamas bufetas ir valgykla, o „smulkesnių žinių galima gauti pas laikiną ramovės šeimininką majorą Namiką, Šiauliuose, Karo Aviacijoj“ (įdomus mūsų momentas 1936, rugpj. 2, p. 6). Lieka neatsakyti klausimai apie patalpų paiešką, parengiamuosius darbus, majoro Juozo Namiko paskyrimą ramovės vadovu, pastato savininkų pasikeitimą.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo byloje 1939-1940 metų žinios apie miesto gyventojų nekilnojamąjį turtą ir jų apmokestinimą“ saugomi turto savininkų užpildyti dokumentai (pareiškimai). Duomenis apie Aušros alėjos 25A namą deklaravo naujasis savininkas Feliksas Kurkulis (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 234). 1938 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių mokesčių inspekcijai pateiktame dokumente savininkas nurodo, kad jo gyvenamoji vieta yra šiame pastate. Tačiau lentelėje, kurioje registruojama informacija apie visas patalpas ir nurodomos savininkų ir nuomininkų pavardės, įrašyta tik 1936-1938 m. patalpas nuomojusi Šiaulių įgulos karininkų ramovė. F. Kurkulio, gyvenančio Šiauliuose, pavardė neminima nė vienoje tarpukario „Lietuvos telefono abonentų sąrašų“ knygoje. Pavyko rasti
žinių apie Feliksą Kurkulį, gyvenusį ir turėjusį parduotuvę Panevėžyje. Tarpukario Lietuvoje pasiturintys asmenys statėsi ar įsigydavo namus, kuriuose patys negyvendavo, o tik nuomodavo. Kartais pačių savininkų gyvenamoji vieta būdavo kitame šalies rajone. F. Kurkulio pavardė minima 1949 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Naujienos“ į Niujorką atvykstančių lietuvių tremtinių sąraše (Naujienos 1949, birž. 16, p. 5), vėliau – leidiniuose „Dirva“ (1962) ir„Draugas“ (1965). Pastatu lyg ir domėjosi iš Amerikos atvykę buvusio savininko palikuonys. Ar tai tas pats asmuo, patikimų įrodymų rasti nepavyko.
Minėtoje turto savininko deklaracijoje F. Kurkulis įrašęs, kad 861,80 m2 žemės plote yra du statiniai: gyvenamasis dviejų aukštų mūrinis („plytų“) namas su centriniu šildymu, be miesto vandentiekio ir mūrinis malkų sandėlis. Pastatus savininkas įvertinęs 40 000 Lt, žemę – 8 000 Lt. Nurodyta, kad pastate 14 kambarių ir viena virtuvė. Grafoje apie gautą nuomą nurodyta, kad 1937 ir 1938 m. Šiaulių įgulos karininkų ramovė mokėjo po 6 600 Lt, o „sandėlis duodamas naudotis be atskiro mokesčio“ (F 945, ap. 1, b. 1, lap. 234).
Šiauliuose dislokuotų karinių dalinių karininkų klubui buvo reikalingos patalpos, todėl 1936 metų lapkričio 22-ąją Aušros alėjos 52A name buvo atidaryta Šiaulių įgulos karininkų ramovė (pastate, kuriame iki rugsėjo 1-osios karininkai dar lankė restoraną „Rambynas“).
Žinia buvo pranešta „Kardo“ žurnale: „Šiaulių įgulos karininkams senai trūko bendros ramovės, kuri tarnautų karininkų kultūriniams ir medžiaginiams reikalams ir jungtų karininkus ir jų šeimas vienon karių šeimon. <...> Pagaliau šis trūkumas buvo išspręstas bendro įgulos karininkų susirinkimo. Išnuomotas Šiaulių miesto centre, gražioje vietoje, didokas, atskiras, mūrinis, dviejų aukštų namas. Per gana trumpę laikę jame buvo padarytas remontas ir įkurta įgulos ramovė. <...> įgulos ramovė daug patarnaus rengiamoms paskaitoms ir dvasiniams reikalams <...> dvasios penui kiekvienas ras tinkamos literatūros jos skaitykloj“ (Kardas 1936, nr. 24, p. 675-676). Gintautas Surgailis šį straipsnį dar papildo Lietuvos centriniame valstybės archyve rasta informacija: „Ramovės patalpas sudarė jos šeimininko kambarys, bufetas, valgykla, rūbinė, skaityklos kambarys, prausykla, virtuvė ir tualetas. Prie virtuvės dar buvo sandėlis ir rūsys“ (Surgailis 2022, 188). Tarpukario Šiaulių miesto ir respublikinėje spaudoje galima rasti informacijos apie ramovėje vykusį gyvenimą.
1940-1944 metų okupacijos
1942 m. spausdintuose Vaidotėno (pasakotojo slapyvardis) prisiminimuose apie Raudonosios armijos įžengimę j Šiaulius minima ramovė, kurioje lietuviai kariai alumi vaišino „politrukę“ (Tėviškė 1942, bal. 10, p. 2). Tekste konkreti data nenurodyta, bet akivaizdu, kad tai pirmosios sovietinės okupacijos pradžia. Apie nutrauktą Šiaulių įgulos karininkų ramovės veiklą liudija 1941 m. balandžio 8 d. Šiaulių miesto Butų valdybai išsiųstas „Šiaulių miesto nacionalizuotų namų sąrašas“, kuriame įrašytas ir F. Kurkuliui priklausęs Aušros alėjos 52A namas (F 269, ap. 1a, b. 25, lap. 3). Atskiroje lentelėje nurodyta, kad 1940 m. gruodžio 16 dieną nacionalizuotas namas perduotas Šiaulių milicijos klubui (F 269, ap. 1a, b. 25, lap. 23). Byloje „Susirašinėjimas naujokų ėmimo klausimais“ įsegtas 1941 m. balandžio mėnesį Vykdomojo komiteto sekretoriaus Jakovo Furmano pasirašytas pranešimas, skirtas Šiaulių apskrities milicijos skyriaus viršininkui, kuriuo informuojama, kad nuo balandžio 10 d. iki gegužės 1 d. Aušros alėjos 52A pastate bus vykdoma Šiaulių miesto naujokų registracija karo tarnybai (F 269, ap. 1a, b. 16, lap. 37). Informacijos apie patalpų naudojimą yra ir ranka rašytoje telefonogramoje: „Šiaulių Miesto Vykdomasis Komitetas savo posėdy 1941 m. balandžio 10 d. nutarė šaukiamųjų jaunuolių karinei prievolei registracijos punktą įsteigti Aušros alėjoj name Nr. 52a, kurį užima Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato Šiaulių skyriaus klubas. Minimos įstaigos pareigūnai visiškai nesiskaito su Vykdomojo Komiteto nutarimu ir patalpų neužleidžia, tuo statydami pavojun registracijos darbę“ (F 269, ap. 1a, b. 16, lap. 38).
1941 m. birželio 26 d. Šiaulius užėmė vokiečiai. Miesto laikraštyje spausdintos kelios žinutės apie savininkams grąžintus bolševikų nacionalizuotus namus. Vienoje informuota, kad grąžinti 173 namai (iš 233), „likusieji negrąžinti namai priklauso bažnyčioms, įvairioms kongregacijoms bei draugijoms“ (Tėviškė 1942, rūgs. 25, p. 3). Tikėtina, kad sąraše galėjo būti ir F.Kurkuliui priklausęs namas.
Po 1944 metų liepos-rugpjūčio bombardavimų Šiauliuose buvo sugriauta apie 80 proc. pastatų. Aušros alėjos 52A namas turbūt nukentėjo nedaug, nes į 1944 m. rugsėjo 22 d. sudarytame sąrašę „Šiaulių miesto pastatų, pirmoj eilėj reikalaujančių remonto“ jis nebuvo įtrauktas (F 269, ap. 1, b. 3, lap. 10-11). Pastatas minimas tų pačių metų gruodžio 30 d. sąrašo pakeitime. Stogo ir krosnių remontui kitų metų 4-ajame ketvirtyje buvo numatyta skirti 8 700 rublių (F 269, ap. 1, b. 3, lap. 57).
1955-ųjų pokyčiai
1955 m.. V. Kapsuko vardu pervadinta Aušros alėja tarpukario pavadinimą atgavo tik 1989 metais. Šeštojo dešimtmečio viduryje ten, kur pirmosios Lietuvos Respublikos metais veikė restoranas ir Karininkų ramovė, įkurti Pionierių rūmai. Pirmoji rūmų direktorė Gudberta Juškienė prisimena, kad ,J955 m- rugpjūčio mėn. labai sunkiomis sąlygomis kuriami Pionierių namai. Gautos neremontuotos patalpos, nebuvo baldų, inventoriaus. Sutvarkyti pionierių namus padeda miesto įmonės: artelė „Naujas gyvenimas“, odos ir avalynės kombinatas „Elnias“, baldų kombinatas, „Verpsto“ fabrikas. Iš įmonių ir mokyklų buvo gautas atliekamas inventorius“ (Šiaulių menų mokykla. Metraščio pasakojimai.). įstaigos 30-mečiui skirtame lankstinuke nurodyta oficiali įkūrimo data – 1955 m. rugsėjo 5 d. (Šiaulių pionierių namams 30 metų, p. [1]). Rugsėjį miesto laikraštyje porą kartų buvo skelbta apie pasiruošimą rūmų atidarymui, būsimas moksleiviams skirtas veiklas (Raudonoji vėliava 1955, rūgs. 4, p. 3; rūgs. 23, p. 3). Apie atidarymą pranešta mokytojams skirtame respublikiniame laikraštyje: „Neseniai Kapsuko gatvėje iškilmingai buvo atidaryti pionierių namai. Čia veiks jaunųjų fotomėgėjų, darbščiųjų rankų, technikų, fizikų ir kiti būreliai, kuriuose dalyvaus daugiau kaip 400 moksleivių” (Tarybinis mokytojas 1955, spal. 13, p. 3). G. Juškienės teigimu, 1955 m. lapkričio 29 d. švietimo ministro įsakymu įstaiga pavadinta Pionierių ir moksleivių rūmais. Kurį laiką šiame pastate veikė ir Jaunųjų technikų stotis. 1956 m. mokyklos sąmatos dokumente užfiksuotas pakeistas pastato adresas – V. Kapsuko gatvė 52 (F 720, ap. 1, b. 1, lap. 1). Tarpukario dokumentuose 50-uoju numeriu buvo žymimi Didždvario rūmai, 52-uoju – dvarui priklausęs sodas, o vėliau statytam namui pridėta „A“ raidė. Naujieji miesto šeimininkai numeraciją pakoregavo sukeisdami sodo ir F. Kurkuliui priklausiusio namo numerius. Sąmatos dokumente nurodytas patalpų ir kiemo plotas, suskaičiuoti 35 langai, minima, kad yra vandentiekis, kanalizacija, švediška centrinio kaloriferinio šildymo sistema. Pažymėta, kad įstaiga naudojasi mūriniu dviejų aukštų su pusrūsiu pastatu, statytu 1935 metais (galbūt tai pastato registracijos data, kitaip – ji klaidinga, nes jau 1934 m. čia veikė restoranas).
1955 m. pastato eksterjeras dar buvo išsaugojęs tarpukario vaizdą: modernizmui būdingi juodi į eiles sulygiuoti erdvūs langai, centre – laiptai ir įėjimas į pastatą, virš jo balkonas, atliekantis ir stogelio paskirtį.
Mažai pakitusi ir namą juosusi tvora: mūrinius stulpus jungia metalinės konstrukcijos, dešinėje pusėje (žvelgiant iš gatvės) – mediniai vartai, saugantys įvažiavimą į kiemą. Pagrindinis skirtumas – mūrinės pastato sienos ir tvoros stulpai, padengti tinku.
Pionierių ir moksleivių rūmai 1973-1974 mokslo metų dokumentuose jau vadinami Pionierių namais, nuo 1990-1991 mokslo metų pradžios – Moksleivių namais. Nuo 2019 m. birželio 27 d. ši švietimo įstaiga tapo Šiaulių menų mokykla, kurioje dirbama pagal neformaliojo vaikų švietimo programas.
Istorija tęsiasi
Nūdienos pastato vaizdas pakitęs: balkoną virš įėjimo pakeitė stogelis, juodus trijų stiklų langų rėmus – balti rėmai su dviem stiklais, nebeliko tvoros. Bet pastatas tikrai atpažįstamas ir išlaikęs tarpukario modernizmo bruožus. Autentiškos raudonų plytų sienos išsaugotos Vaisių gatvės ir vidinio kiemo pusėse, išlaikytos horizontalios langų juostos. Menų mokyklos direktorius Kęstutis Šaltis teigė, kad pastatas mena Karininkų ramovės istoriją, todėl stengiamasi atkurti tarpukariui būdingų interjero detalių. Istorinėje erdvėje šiandien šurmuliuoja kūrybingi jaunieji miesto gyventojai, kuriuos ugdo per 30 pedagogų.
Šiauliečiai, besidomintys miesto istorija, pastatą dažniausiai sieja su Šiaulių įgulos karininkų ramove. Tik žinių apie ją išsaugota nedaug… Kai kurių įvykių jau nebepavyksta pagrįsti faktais, todėl pasakojamos istorijos pamažu virsta Šiaulių miesto legendomis.
—
Literatūra ir šaltiniai
Beje. Šiaulių įgulos karininkų ramovė, Kardas, 1936, nr. 24.
Bolševikiniai metai Lietuvos kariuomenėje (5): bolševikų kariai rodo savo alkį…, Tėviškė, 1942, bal. 10.
V. Dainius, Pionierių rūmų būreliai, Raudonoji vėliava, 1955, rugs. 23.
Rimas Driežis, Stasio Ušinsko fenomenas, Krantai, 2018, nr. 4.
Kūlturklubo kanklininkų koncertas: koncerto klausėsi 500 šiauliečių, įdomus mūsų momentas, 1936, rugpj. 2.
Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1935 metams, [Kaunas]: Pašto v-ba, [1935].
Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1936 metams, [Kaunas]: Pašto v-ba, [1936].
A. Mišeikis, Puiki dovana pionieriams, Raudonoji vėliava, 1955, rugs. 4.
[Naujai steigiamoj Šiaulių įgulos…], Įdomus mūsų momentas, 1936, rugpj. 2.
Nauji tremtinių transportai, Naujienos, 1949, birž. 16.
„Rambynas“ jau veikia, Šiaulių žinios, 1934, rugpj. 12.
„Rambynas“ uždarytas, Įdomus mūsų momentas, 1936, rugs. 21.
Simonas Strelcovas, Kavinės, restoranai, barai Šiaulių karinės įgulos kontekste XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Actą humanitarica universitatis Saulensis, 1.15 (2012).
Gintautas Surgailis, Aštuntasis pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulkas, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2022.
[Šiauliai. Neseniai Kapsuko gatvėje…], Tarybinis mokytojas, 1955, spal. 13.
Šiauliečiams grąžinti 173 bolševikų nacionalizuoti namai, Tėviškė, 1942, rūgs. 25.
Šiaulių menų mokykla. Metraščio pasakojimai. Prieiga per internetą: https://siauliumn.lt/metrasciai/ [žiūrėta 2023-02-27].
Šiaulių pionierių namams 30 metų: [lankstinukas], Šiauliai: Titnagas, 1985.
Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F 269, ap. 1, b. 3; F 269, ap. 1a, b. 16, b. 25; F 720, ap. 1, b. 1.
Alina Šalavėjienė
” 1955 m. rugpjūčio mėn. labai sunkiomis sąlygomis kuriami Pionierių namai. Gautos neremontuotos patalpos, nebuvo baldų, inventoriaus. Sutvarkyti pionierių namus padeda miesto įmonės: artelė „Naujas gyvenimas”, odos ir avalynės kombinatas „Elnias” , baldų kombinatas, „Verpsto” fabrikas. Iš įmonių ir mokyklų buvo gautas atliekamas inventorius. Spalio, lapkričio mėnesiais pradedami komplektuoti būreliai. Jie bazuojasi įmonių raudonuosiuose kampeliuose bei mokyklose. 1955 lapkričio mėn. 29 d. Švietimo ministerijos Ministro įsakymu Nr. 1659 ateityje Šiaulių pionierių namai vadinami Šiaulių pionierių ir moksleivių rūmais.
Pionierių rūmų direktoriumi dirbo Juškienė Gudberta.” (1955 m.)
– Iš Menų mokyklos metraščio
„Šiaulių moksleivių namams – 40 metų. Vaikai čia mokosi piešti, lipdyti šokti, dainuoti, vaidinti. Per keturiasdešimt gyvavimo metų visko buvo: statė laivus, kūrė paminklus, tiesė pagalbos ranką toli gyvenantiems savo vienmečiams…O šiandien kiekvieno berniuko ir mergaitės pagalbos labiausiai reikia Lietuvai. Norime, kad jie išaugtų dorais ir darbščiais , karštai mylinčiais mūsų visada gražią Lietuvą, žmonėmis. ” (1995m.)
„Gal esu senoviška, bet manau, kad tuo laikotarpiu (1975-1980 m.) mokinių užimtumui buvo skiriamas žymiai didesnis dėmesys. Pakankamai įvairi ir sisteminga klasių auklėtojų veikla su savo auklėtiniais, mokyklų pionierių vadovų ir užklasinio darbo organizatorių, vaikų klubų (prie namų valdybų) pedagogų organizuojama veikla pagal gyvenamąją vietą, miesto tipo vasaros stovyklos prie mokyklų ir minėtų klubų, užmiesčio tipo stovyklos, kuriuose dirbdavo ne tik mokytojai, bet ir pedagoginio instituto studentai. Tai tik dali veiklos, kurią metodiškai rėmė Moksleivių rūmų pedagoginis personalas. Organizuodavome mokyklų klasių auklėtojų, pionierių vadovų, užklasinio darbo organizatorių, vaikų klubų pedagogų, mokinių aktyvo mokymus, patirties skleidimą. Buvo organizuojamos miesto mokyklų mokinių aktyvistų vasaros stovyklos. Jose įgytą patirtį mokiniai taikydavo savo mokyklose ir už jos ribų. Be to su miesto švietimo skyriumi buvo vykdomas mokyklų mokytojų bei klasių auklėtojų darbo tikrinimas. Tai buvo abipusiai naudinga veikla, mokymasis iš patirties per patirtį. ” (2015 m.)